Kai žmonės galvoja apie liofilizaciją, jie įsivaizduoja maistą, vaistus arba aukštųjų technologijų laboratorinius darbus. Tačiau šis švelnus konservavimo metodas atlieka ir kitą, ne tokią akivaizdžią funkciją – saugo pasaulio kultūros ir istorijos vertybes. Nuo retų knygų iki senovinių artefaktų – liofilizacija padeda saugojimo specialistams išsaugoti trapią medžiagą ateities kartoms.
Vienas iš dramatiškiausių liofilizavimo būdų – vandens pažeistų daiktų atkūrimas. Po potvynių, trūkusių vamzdžių ar gaisro gesinimo darbų knygos, dokumentai, tekstilė ir net mediniai artefaktai gali būti prisigėrę vandens. Taikant tradicinius džiovinimo metodus kyla pavojus, kad jie gali būti dar labiau pažeisti – puslapiai sulimpa, rašalas išbėga, atsiranda pelėsis, deformuojasi subtilūs pluoštai. Džiovinimas šaldant suteikia galimybę beveik iš karto sustabdyti šį procesą.
Principas toks pat kaip ir maisto produktų konservavimo – gaminys užšaldomas, tada patalpinamas į vakuumą, kuriame ledas sublimacijos būdu virsta garais. Kadangi nėra skystos fazės, objekto struktūra iškraipoma minimaliai. Rašalai, pigmentai ir įrišimai išlieka nepažeisti, o pelėsių augimo rizika labai sumažėja.
Bibliotekos ir archyvai visame pasaulyje naudoja liofilizaciją, kad išgelbėtų neįkainojamas kolekcijas po nelaimių. Kai kuriais atvejais net šimtmečių senumo rankraščiai buvo atkurti iki stabilios būklės, todėl mokslininkai galėjo tęsti savo darbą neprarasdami neįkainojamų žinių.
Muziejai taip pat naudoja šį metodą biologiniams pavyzdžiams. Liofilizacijos būdu galima išsaugoti augalų, vabzdžių ir kitų organinių medžiagų pavyzdžius taip, kad išliktų natūrali jų forma ir spalva. Tuomet šiuos pavyzdžius galima eksponuoti arba saugoti be nuolatinės irimo grėsmės. Archeologijoje liofilizacija naudojama siekiant išsaugoti tokius subtilius radinius kaip oda, tekstilė ar net senovinio maisto likučiai, todėl tyrėjai gali gauti neįkainojamų žinių apie praeities kultūras.
Dar vienas privalumas – liofilizuotas medžiagas lengviau transportuoti ir saugiai laikyti. Pašalinus vandenį, daiktai mažiau pažeidžiami mikrobų ir gali būti laikomi stabilioje, mažo drėgnumo aplinkoje be nuolatinės klimato kontrolės. Tai ypač naudinga keliaujančioms parodoms arba regionuose, kuriuose nėra modernių konservavimo įrenginių.
Nors liofilizacija tinka ne visoms medžiagoms – tam tikri dažai, klijai ar kompozicinės struktūros gali reaguoti neprognozuojamai – ji yra neįkainojama konservavimo priemonė. Ji geriausiai veikia tada, kai vertinama ekspertų, kruopščiai tvarkoma ir vykdoma ilgalaikė prevencinė priežiūra.
Tam tikra prasme liofilizacija istorijai daro tai, ką ji daro maistui ir vaistams: pratęsia gyvenimą. Tik šiuo atveju išsaugomas kultūrinis, intelektinis ir meninis gyvavimas. Ar tai būtų viduramžių rankraštis, XIX a. botanikos kolekcija, ar potvynio sugadintas archyvas, liofilizacija suteikia galimybę perkelti praeitį į ateitį – sausą, stabilią ir parengtą iš naujo atrasti.
